Kai Dievas nusprendė sukurti tėtį, pasirinko aukštą ir stambią kūno formą, kad vaikai turėtų į ką pakelti akis.
Tada Dievas sukūrė dideles ir raumeningas tėčio rankas, kad jose tilptų visa, kas yra vaiko kišenėse, kad ant tėčio rankų vaikas jaustųsi ramus ir saugus, kad jos pakeltų aukštai aukštai, ten, kur pakyla tik paukščiai sparnuoti.
Dievas sukūrė ir dvi neapsakomo dydžio kojas, kad užsikėlęs savo mažylį ant pečių ramiai ir oriai žingsniuotų taku.
Dievas dirbo visą naktį. Įdėjo į tėčio lūpas nedaug žodžių, bet suteikė jam autoritetingą ir užtikrintą balso toną; akis, kurios viską pastebi, bet jų žvilgsnis išlieka ramus ir pasitikintis. Galiausiai, pamąstęs pridėjo ašaras. Tuomet atsigręžė į angelą ir tarė:
-Na, ar dabar įsitikinai, kad tėtis myli taip, kaip ir mama. ( pagal Ermą Bombeck)
