Saulėtą penktadienio rytą mus aplankė aktorė Dalia. Kartu su savimi atsinešė ir pasaką ,,Dangus griūva“, ir būrį veikėjų – lėlių. Įdomi ir pamokanti istorija, o akcentuojamos kelios savybės vaikams pasirodė labai pažįstamos ir suprantamos. Baimė ir melas.
Belaukiant spektaklio supratome, kiek daug mes jau žinome!
Žinome, kad į spektaklį einant reikia neštis bilietą – nusipiešėm ir atsinešėm. Žinome ką reiškia trys skambučiai. Žinome, kaip reikia elgtis spektaklio metu ir po jo.
Vaikučiai viso spektaklio metu nenuleido akių nuo įspūdingų lėlių: močiutės ir dieduko, katinėlio, kiškučio, lapės, vilko, meškos, briedžio.
Baikštus katinėlis, išsigandęs lapelio, sukėlė didelę sumaištį visų žvėrelių galvose. Kaip visi bėgo gelbėti savo uodegos - trumpos ar ilgesnės. Net meška - didelė, stipri ir visai beuodegė, nešė rudą kailį save ramindama:
-Visai nieko nebijau, bet maža ką.
Va čia ir stabtelėjome pakalbėti apie baimę. Kas ta baimė? Ir kodėl jos tokios didelės akys?
Toliau pasakos veiksmas persikėlė į miško trobelę. Visi žvėrys įsitaisė, kas kur kam patogiau. Kas po staleliu, kas krosnyje, kas po šluota ar ant kopėtėlių. Taip tūnodami išalko. Pilvai maršus užgrojo. Ėmė galvas sukti, pakaušius kasytis - kaip prasimanyti maisto? Visi vienbalsiai nusprendė apgauti briedį. Lapė gudruolė atviliojo didžiaragį į miško trobelę. Bet ne veltui sakoma, kad ,,melo kojos trumpos“ arba ,,nekask duobės kitam, nes pats įkrisi“. Taip atsitiko ir su nedorais žvėreliais. Vienas susimušė šonkaulius, kitas susitrenkė nugarą, trečias akelę susižeidė...
Aptarę gyvūnų poelgius, visa tai pritaikėme ir sau. O dar taip aiškiai apie baimę ir melą rašoma Biblijoje: ,,O manęs klausantieji gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė.“ (Pat 1,33); ,,Venk kalbėti apgaulingai, mesk į šalį suktas kalbas. Tavo akys težiūri į priekį, tiesus tebūna tavo žvilgsnis. Žiūrėk, kur eini ir visi tavo keliai bus tikri“. (Pat 4,25-26)
