Karaliaus Sauliaus nepaklusnumas liūdino ir skaudino ne tik žmones, bet ir Dievą. ,,Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų“ (1 Sam 15,10)
Todėl Dievas išrinko naują karalių. Ir jį karūnuoti paskyrė savo tarnui Samueliui. Nuoroda trumpa ir aiški - nueiti pas Jesę į Betliejų. Vienas iš jo sūnų išrinktas būti karaliumi. Galime tik įsivaizduoti kokios mintys zujo pranašo galvoje pakeliui į Betliejų: ,,Koks bus tas karalius? Matyt jaunas, bet stiprus, aukštas, gražus ir protingas“.
Atvykus į vietą, kilo didelis sujudimas ne tik ūkininko Jesės namuose, bet ir visame mieste. Ne kasdienė šventė laukė mietelėnų! Kaip oriai Jesė pristatinėjo savuosius sūnus. Vienas paskui kitą pagal amžių žengė visi – septynetas jaunų, aukštų, gražių, stiprių vyrų. Samueliui širdis krūtinėje daužėsi, kai Dievas kaskart tardavo:,, Ne tas“. Kuomet ir septintasis pasirodė ne tas, Samuelis sutriko, matyt čia kažkoks nesusipratimas, klaida? Tačiau :,, Dievas ne taip mato kaip žmogus. Žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1 Sam 16,7)
Netrukus paaiškėjo, kad dar vienas sūnus augo pas Jesę. Jis buvo jauniausias, matyt mažiausias ir silpniausias, o jo pareiga – ganyti tėvo avis. Atrodytų kas čia tokio su botagu dienų dienas slampinėti. Tačiau Dovydo darbas buvo pavojingas. Ganant kartais atsliūkindavo kokie nelaukti ,,svečiai“ - liūtas ar meška, kėsindamiesi ką iš bandos nučiupti. Tokį atėjūną piemuo kaip mat nukaudavo. O ginklas, kuriuo Dovydas ne vieną plėšrūną patiesė buvo svaidyklė ir akmenukai, prisirinkti vaikščiojant upės pakrante.
Klausant dainų apie mūsų laikų piemenėlius suspaudžia širdį: ,, Saulele, motule užtekėk, užtekėk. Mes maži piemenukai, mūsų trumpi kailinukai mums labai šalta, šalta...“
Vartant psalmyną užlieja visai kiti jausmai, visai kita nuotaika: Viešpats — mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano. (Ps 23,1).
Atrodytų nuobodus tas piemens darbas. Tačiau Dovydas neleido laiko veltui, nenuobodžiavo. Jis turėjo nuostabius gebėjimus ir talentus – muzikinę klausą, poetišką sielą, tyras mintis ir širdį, pripildytą Dievo meilės. Diena iš dienos dėkojo ir šlovino Viešpatį giesmėmis. ,,Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu“. (Ps 104,33)
Dar piemenaujant Dovydo pečius užgriūva labai rimtas išbandymas – kova su Galijotu. Dovydo ir Galijoto karinis pasirengimas buvo visiškai skirtingi. Jų ir pasaulėžiūra labai skyrėsi - Galijotas pasitikėjo savimi, savo jėga, savo kariniu išsilavinimu, o Dovydas nė akimirka nesuabejojo savo pasitikėjimu Viešpačiu. ,,Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane“ (Ps 23,4)
Bet tai nereiškia, kad Dovydas nieko neveikė. Jis buvo gabus ir sportinėje srityje. Iš svaidyklės akmenėliu jis galėjo tiksliai pataikyti į taikinį. Akivaizdus faktas, kad šios ,,treniruotės“ nenuėjo veltui. Mūšyje su Galijotu Dovydas triumfuoja. Tačiau ne savo galvą nugalėtojas puošia pergalės vainiku. Tai Viešpaties pergalė!
Juk, VIEŠPATIE, tikrai laimini teisųjį, apsiauti jį savo malone lyg skydu. (Ps 5,130)
