Drėgna, šalta, liūdna, tamsu ir nyku ne tik už lango, bet ir širdyse. Lekiam, skubam, plušam, o rezultatais neturime laiko ir jėgų pasidžiaugti. Apsiimame kalnus įsipareigojimų, kurių įvykdyti ne mūsų pavargusiom rankom. Nuolatos, net tylią naktį laužom galvas iš kur, kaip, kiek, kada...
Mūsų mintys susipynę, rankos pavargę ir klumpančios kojos. O gal tai visai normalu? Gal laukimo metas ir neturi būti lengvas. Juk laukiame Išganytojo.
Tačiau kaip svarbu savo jėgas, mintis, širdis, laiką, žodžius ir darbus nukreipti tinkamai. Į tikrą Tikslą, į tikrą Šviesą, į tikrą Turtą. Jam nereikia išblizgintų erdvių namų, skanių pyragų ir prabangių dovanų.
Jis gimė, o Jo minkštus patalėlius pakeitė šienas ėdžiose. Žmonės laukė galingo karaliaus, o išvydo kūdikėlį, sūpuojamą glėbyje mylimų tėvų.
Jis atėjo į žemę, kad Vienintelis čia gyventų šventai ir niekada nenusidėtų, kad padarytų daugiausia gero žmonijai, kad būtų išmintingiausias vadovas, profesionaliausias gydytojas, ištikimiausias draugas, talentingiausias mokytojas. Kad apsigyventų nuodėmingų žmonių širdyse ir atiduotų savo gyvybę už jas.
,,Kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų Valdovas. Jo vardas bus Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Iz 9,6
© VšĮ „Krikščioniškas vaikų darželis“
