Igainiui Egipte iškilo naujas karalius, kuris apie Juozapą nieko nebežinojo. „Žiūrėkite, – sakė jis savo žmonėms, – izraelitų tauta gausesnė ir galingesnė už mus. Tai negerai! (Iš 1, 8–10). Todėl egiptiečiai skriaudė ir engė izraelitus. Jie tapo vergais Egipto žemėje. Jų adresu skambėjo šūksniai: greičiau, geriau, daugiau... Nuovargis ir alkis izraelitus kankino kasdien. Tačiau ši tauta buvo stipri, jie nesilpo, o vis gausėjo. Dievas juos laimino.
Faraoną užvaldė didelė baimė dėl savęs, dėl ateities, dėl savo krašto, dėl tautos. Jis bijojo ir jautėsi pažeidžiamas ir silpnas. Į labai nelygią kovą stojo faraonas - valdovas ir izraelitų naujagimiai. Jo planas pakelti ranką prieš patį mažiausią, nuskriausti bejėgišką būtybę - ką tik gimusį kūdikį, mums kelia šiurpą. Bet Dievas yra šalia tų, kurie Jo klauso.
Nuostabus berniukas išvydo pasaulį dar vienoje izraelitų šeimoje. Gražus ir rubuilis. Mamos poelgis šiandien atrodytų labai pavojingas ir nelogiškas. Tačiau noras, kad jos sūnus užaugtų sveikas ir stiprus, begalinė meilė ir tikėjimas įrodė, kad ,,Viešpats saugo kiekvieną, kas Jį myli.“Ps 145,20.
Mama ruošėsi šiai gelbėjimo operacijai keletą mėnesių. Kruopščiai apgalvojo planą. Atėjus metui, kuomet vaikučio paslėpti buvo nebeįmanoma, paguldė savo kūdikėlį į pintinę ir paleido Nilo upe. Labai apsidžiaugė faraono dukra, kai tiesiai į jos glėbį atplaukė ,,stebuklinga“ pintinė. Taip ilgai lauktas ir išsvajotas kūdikis, kurio princesė negalėjo susilaukti. Aišku, suprato, kad tai izraelitų vaikas, bet pasiėmė į rūmus, pavadino jį Moze ir užaugino mylėdama ir auklėdama kaip savo vaiką, suteikdama viską, kas geriausia – maistą, išsilavinimą, puikias gyvenimo sąlygas.
Bėgo metai. Augdamas Mozė suprato, kad jis ne egiptietis. Jį liūdino vaizdai, kuriuos matė laukuose ir statybose. Mozė troško padėti tiems pavargusiems ir iškankintiems žmonėms. Ir Dievas buvo šalia. Jis nepamiršo Savo pažado, Savo tautos. Viešpats gerokai anksčiau išrinko izraelitų gelbėtoją, kuris parves savuosius namo.
Ir kaip netikėta! Tas vedlys, tas kelionės gidas, tas derybininkas, besiderintis su faraonu ir buvo Mozė. Aišku pačiam vienam be Dievo, be brolio Aaraono - nė iš vietos. Ilgai ir kantriai teko įtikinėti faraoną, kad nepaklusus Viešpačiui, užeis baisios negandos. O Egipto karalius dar jaučiasi stiprus ir galingas, jis dar bando galinėtis su Dievu. Nepalaužia valdovo užsispyrimo nei rupūžės, kurios išlipo į krantą ir užplūdo visą miestą. Nei zyziančių, niokojančių ir negailestingai geliančių musių spiečius. Nei maras, nusinešęs žmonių ir gyvulių gyvybes. Nei vėtra su kruša, suniokojusi visus augalus, sutriuškinusi visa, kas dar buvo gyva likę Egipto žemėje. Nei skėriai, kurie apgulė visą žemę, plūdo į rūmus, egiptiečių namus. Nei tris dienas trukusi tamsa, sukausčiusi visą egiptiečių gyvenimą. Ir tik netekęs savo pirmagimio faraonas nubesipriešina, nusileidžia. O ar galėjo būti kitaip? Juk Dievas yra ne tik Izraelio, bet ir visų tautų ir visos žemės Karalius (Iš 15, 18), o kartu ir teisėjas (Ps 9, 20).
Pagaliau izraelitai pajudėjo link tikslo, link savo išsvajotų namų. Ir pats Dievas vedė juos už rankos, rodydamas kelią į pažadėtąją Kanaano žemę!
„Jei laikysies VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien duodu tau, mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus, o VIEŠPATS, tavo Dievas, tave laimins krašte, kurio eini paveldėti“ Įst 30, 16
© VšĮ „Krikščioniškas vaikų darželis“
