(pagal Bruno Ferrero)
Vieną dieną kalbėjosi Jėzus ir šėtonas. Išdidus, neregėtai pasipūtęs šėtonas ką tik buvo grįžęs iš Edeno, rojaus žemėje.
- Viešpatie, aš pričiupau visą žmoniją,- pasigyrė,- paspendžiau jiems tokius spąstus, kad nė vienas neatsilaikė, kaip ir tikėjausi. Suradau puikų jauką. Pričiupau visus iki vieno!
- Ką su jais darysi?- paklausė Jėzus.
- Ak, pasilinksminsiu! Išmokysiu juos tuoktis ir skirtis, neapkęsti ir daryti vienas kitam bloga, rūkyti, girtuokliauti ir keiktis. Išmokysiu juos gaminti ginklus, šautuvus, bombas ir žudyti vieniems kitus. Tai bus smagumėlis!
- O po to, kai baigsi su jais žaisti, ką tada su jais darysi? – neatlyžo Jėzus.
- Užmušiu,- išdidžiai pareiškė šėtonas.
- Kiek už juos nori?- paklausė Jėzus.
- O kam jie tau? Jie niekam tikę, dar blogiau – jie tikri nevidonai. Jei prie jų prisiartinsi, jie ims tavęs nekęsti. Spjaus tau į veidą, išplūs bjauriausiais žodžiais, galiausiai nužudys. O ne, tu negali jų norėti.
- Kiek,- pakartojo klausimą Jėzus.
Kreivai šyptelėjęs šėtonas sušnypštė:
- Viso tavo kraujo, visų tavo ašarų ir tavo gyvybės.
Jėzus sutiko ir sumokėjo kainą.
,,Tai yra mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau. Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda. Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau." (Jn 15,12-14)
