Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi. (Mok 3,1)
Šiandien metas vasarai. Metas uosti, jausti, klausytis, gėrėtis, rinkti, auginti, giliai įkvėpti... Metas džiaugtis ir dėkoti. Lengva dėkoti už tai, kas patinka, ko labiausiai laukei ir atėjo. Kuomet mintys, norai, svajonės, darbai ir net žmonės kitaip šiltesni.
Jau ir mes plačiai atvėrėme savo širdies duris ir jau džiaugiamės vasara!
Džiaugiamės saule! Džiaugiamės, kad Viešpats saulei danguje palapinę pastatė. Vaikštinėja ji kaip nuotaka žydruoju skliautu (Ps 19,5-6), o mus apipila savo šiltais bučiniais.
Džiaugiamės šiltu vasaros lietum! Jį gali ne tik jausti, bet užsimerkęs ramiai suskaičiuoti visus lašelius, nusileidusius ant skruostų. Ir tik vasarą gali lietuje basomis bėgioti, straksėti, šokinėti, taškytis ir išmatuoti giliausias balas.
Džiaugiamės pražydusiom pievom! Tik vasarą čia, kartu su vėju ir lubinų žiedais gali sušokti nepakartojamą šokį. O pavargus ištiesti nugarą ant dūzgiančio, čirškiančio, kvepiančio žemės užtiesalo, žvelgti į dangų ir spėlioti, kas ten, aukštai plaukia, moja ir šypsosi man?
Džiaugiamės vasaros skonių ir patiekalų gausybe! Žinoma, tai uogos ir vaisiai! O kur dar smėlio pyragai, spalvingos žiedų salotos ar sluoksniuoti lapų sumuštiniai.
Džiaugiamės šviesa net naktį! Nes tik vasarą tamsos mažiausiai. Džiaugiamės ir dėkojame, nes ,,Tavo visi darbai nuostabūs, aš tai gerai žinau“. Ps 139,14
