Šiandien ir vėl aktorė Dalia Klimavičiūtė pakvietė mus į spektaklį. Nuostabus reginys, ir mintis labai stipri. Apie ganytoją ir aveles. Apie ganytoją, kuris saugo ir rūpinasi savo avelėmis nuolatos, kuris savo aveles gano net ir labai sudėtingomis sąlygomis - kalnuose, kur žalios žolelės reikia paieškot, o ir pavojai ,, ne už kalnų“. Papasakojo ir apie daiktus, su kuriais ganytojas niekada nesiskiria: skambalą ir lazdą.
-Dėl skambalo tarsi viskas aišku, bet kam ta lazda,- paklausė Dalia?
Gal dėl to, kad Biblijoje ne kartą skaitėme - ,,Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane“ (Ps.23,4), vaikai vienas per kitą bėrė atsakymus:
- Su lazda apgina savo aveles nuo vilko,- pradėjo Joelis.
- Nuo meškos,- tęsė Martynas.
- Nuo lapės,- neatsiliko Oskaras.
-Nuo paukščio,- pabandė ir Arnas.
O čia jau Vytautas nesutiko: - Paukštis nieko nepadarytų!
Dalia linksėjo visiems atsakymams ir dar pridėjo: Lazda lenktu galu reikalinga pavargus piemeniui pasiremti, o avelėms įsismarkavus, beldžiant į akmenį, jas sudrausminti. Kartais, kuriai nuklydus nuo kelio, net už kojelės prisitraukti. Kad piemuo rūpinasi ir labai myli savo aveles, supratome, kai Dalia papasakojo apie nelaimes- juk visko būna. Oi pasitaiko kalnuose ( ir ne tik ten) nelaimingų atsitikimų, o jei dar išdykauji ir savo ganytojo neklausai. Bet rūpestingas piemuo nepalieka net ir didžiausios neklaužados ar stipriai susižeidusios. Jis ima ant mylinčių rankų, kelia ant pečių ir neša, neša, neša...kol sustiprėja, kol nebeskauda, kol visiškai pasveiksta. Nes Jo ,,Meilė kantri, maloninga ir nepavydi; ji nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai ir neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Jo Meilė nesibaigia niekada. (Kor 13,4-8)
