Visą šią kovo savaitę skyrėme darbui – sėjai ir sodinimui, kūrybai ir Dievo žodžiui. Įvairiausių dydžių vardiniai vazonėliai patogiai įsitaisė ant darželio palangių. Globa ir rūpestis prasidėjo.
Kiekvienas mažasis sėjėjas keliskart per dieną kruopščiai apžiūri savo ,,daržą“: palaisto, apipurškia, paglosto, papurena, papurto, pašnekina... Vis paklausia: ,,Kada gi išdygs?“ Ir laukia.
Taip pat šią savaitę daug laiko skyrėme pasakojimams apie Dievo Karalystę. Vienas iš jų - apie sėjėją, kuris išsiruošė į laukus darbuotis. ,,Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių." (Mt 13,4-8)
Šis sėjėjo palyginimas skirtas mums, kad mes suprastume, koks yra svarbus mums Dievo žodis, kaip svarbu, kur mes Jį ,,pasėjame“, kaip mes Jį auginame ir, kad ištirtume, kokia dirva - mūsų širdelės? Gal mūsų širdys kaip tas kietai sumintas takelis ir nepriima Dievo žodžio. O gal jos kaip uolėta dirva – sėkla čia greit sudygsta, bet greit ji ir sunyksta. O gal mes panašūs į tą erškėčių apaugusį lauką - pertekę savo norų ir rūpesčių. Bet gal mes tie žmonės, kurių širdys ir protas pasirengę priimti Dievo žodį, pasirengę vykdyti Dievo žodį, pasirengę gyventi pagal Dievo žodį.
Taip norisi tikėti, kad mūsų širdys – derlinga dirva, kurioje visko užteks tam mažam grūdeliui: meilės, kantrybės, darbštumo ir paklusnumo. Taip norisi tikėti, kad Dievo Karalystės grūdelis, pasėtas mūsų širdyse, išleis stiprias šaknis, užaugins gausių vaisių, o metui atėjus, subyrės į Dangaus Karalystės aruodus. ,,Pasėlys geroje žemėje tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių, kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, kas trisdešimteriopą."(Mt 13,23)
